4-os kartos centrinio šildymo sistema integruoja visus prieinamus energijos šaltinius, ypač atsinaujinančius, ir įvairių šaltinių perteklinę energiją. Energijos kaupimas ir išsaugojimas, gamintojo ir vartotojo sąveika užtikrina sistemos lankstumą ir efektyvumą. Naudojant žemesnės temperatūros vandenį, šilumos nuostoliai tinkluose mažėja, o tokio centrinio šildymo prieinamumas auga. Lietuvoje daugeliu atveju tenka pereiti nuo  3-ios prie 4-os kartos centrinio šildymo sistemos, o vykstant tokiam perėjimui, svarbu vienu metu koordinuoti ir užtikrinti visų esamų sistemų ir jomis besinaudojančių bei joms pritaikytų objektų sklandų veikimą. Perėjimas nuo dabartinės 3-ios kartos CŠT yra sudėtinga užduotis, kuri reikalauja spręsti šiuos aspektus:

• Kaip užtikrinti pakankamą šilumos kiekio perdavimą su žemesne tiekiamo šilumnešio temperatūra?
• Kaip pritaikyti pastatų šildymų sistemas darbui su žemesne tiekiamo šilumnešio temperatūra?
• Kaip suvaldyti sklandų perėjimą iš aukštesnės į žemesnę temperatūrą?
• Kokie galimi alternatyvūs gamybos šaltiniai, nenaudojantys iškastinio kuro?
• Kaip užtikrinti apsaugą nuo legionelės bakterijų?

Gaminantis vartotojas – energetiškai nepriklausomas, besirūpinantis aplinka ir socialiai atsakingas žmogus / organizacija. Pasaulyje prieš dešimtmetį prasidėjęs ir milijonus vartotojų turintis elektros energiją savo reikmėms gaminančių vartotojų judėjimas įgauna pagreitį ir Lietuvoje, dažniausiai pasitelkiant saulės jėgaines iš atsinaujinančios energijos šaltinių.

Šilumos energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos šaltinių pasižymi cikliškumu. Dažniausiai šilumos gamybos pikai laike nesutampa su šilumos vartojimo pikais. Dėl šios priežasties reikalingos priemonės, kurios leistų vienu metu šilumą gaminti, o kitu – vartoti. Vienos iš patogiausių yra šilumos akumuliacinės talpyklos, kurios gali būti panaudotos ir iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos perteklinės elektros energijos, paverstos šiluma, akumuliavimui, taip prisidedant prie elektros tiekimo sistemos balansavimo. Svarbu spręsti šiuos uždavinius:

• Įvertinti iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos šilumos potencialą;
• Nustatyti sezoninių, vidutinio laikotarpio ir trumpalaikių akumuliacijos talpų optimalų poreikį;
• Apžvelgti senos infrastruktūros panaudojimo galimybes;
• Išnagrinėti, kokią šilumos akumuliavimo kryptį pasirinkti – centralizacijos (centrinis, bendras) ar decentralizacijos (kaupimas pas klientą, paskirstymas tinkle).

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria vandentvarkos įmonės, yra susijusios su apdoroto nuotekų dumblo panaudojimu dėl jo užterštumo sunkiaisiais metalais, ftalatais ir bakteriologinio užterštumo. Medikai skambina pavojaus varpais: ftalatai stipriai veikia endokrininę sistemą, ją ardo. Nuolat gyvenant ftalatais užterštoje aplinkoje gali padidėti nevaisingumo, apsigimimų, vėžio, diabeto, nutukimo rizika.

Lietuvos katilinėse yra deginamas įvairus biomasės kuras. Biomasės deginimo metu neišvengiamai susidaro proceso atliekos – pelenai. Pvz., Vilniaus antrojoje elektrinėje per parą susidaro apytiksliai 18-20 tonų pelenų. Biomasės pelenų panaudojimas žemės ar miškų ūkyje gali būti naudingas dėl juose esančių augalų makro- ir mikroelementų. Taip pat pelenai galėtų būti naudojami statybos ar kelių tiesimo sektoriuose. Tačiau pelenų sudėtyje esantiems mikroelementams ir sunkiesiems metalams yra nustatytos didžiausios leistinos koncentracijos, kurių negalima viršyti, siekiant antrinio pelenų panaudojimo.

Dėl intensyvios miestų plėtros mažėja žaliųjų erdvių. Viena iš išeičių jas atkurti – stogų erdves paversti gamtos ar ūkio kampeliais. Su kiekvienu apželdintu stogu galima grąžinti dalelę nykstančios gamtos. Pastatas su apželdintu stogu pagerina šilumos izoliaciją – žiemą namuose sulaiko šilumą, o vasarą neleidžia karščiui pernelyg sušildyti patalpų, tad jose maloniai vėsu. Taip pat sukuria eilę ekologinių vertingų savybių, tokių kaip papildomo deguonies išsiskyrimas, oro drėgnumo reguliavimas, dulkių neutralizavimas ir lietaus vandens panaudojimas. Miestai gali patys maitintis, sukurti erdvę florai ir faunai, daržininkystei ar net bitininkystei.

Ilgainiui vamzdžiai susidėvi, ir šilumos nuotėkis yra gan dažna problema senesnei infrastruktūrai, artėjančiai prie eksploatavimo pabaigos (tai ypač aktualu šilumos tinklams, paklotiems nepraeinamuose požeminiuose kanaluose). Norint įvertinti realią tinklo vamzdynų būklę, būtina stebėti tinklus, drėgmės lygį kamerose, užtikrinti ankstyvą energijos nuotėkio aptikimą ir jį lokalizuoti. Sumažintas drėgmės kiekis požeminiuose kanaluose prailgina vamzdyno tinklo gyvavimo ciklą. Vamzdžio sienelės storio matavimas leidžia keisti iki nustatytos ribos nusidėvėjusius tinklus.

Atliekinės šilumos žemėlapis yra itin naudinga priemonė siekiant suvokti neišnaudotos atliekinės šilumos potencialą. Europos Sąjungos (ES) projekto STRATEGO rėmuose atlikta šilumos-vėsumos ūkio analizė parodė, kad vien gamyklų ir jėgainių pagaminta, bet nepanaudota, o išmesta kaip atliekinė, šiluma Europoje patenkintų visą pastatų šilumos poreikį, o kai kur net jį viršytų. Šilumos kartografavimas yra puikus būdas įvertinti atliekinės energijos geografinį išsidėstymą ir potencialą mieste. Daugelis analizės sluoksnių gali sudaryti gan išsamų pasiūlos vaizdą, kuris palengvina energijos naudojimo planavimą ir investicijas į infrastruktūrą.

Viešai prieinami pastatų suvartojamos energijos duomenys, galimybė juos palyginti su analogiškų objektų duomenimis, vidurkiu bei efektyviausiu, renovuotu ir nerenovuotu pastatu padėtų visuomenei susipažinti su pastato būkle ir energijos sąnaudomis. Tai skatintų vartotoją ieškoti būdų, priemonių, kaip sumažinti šilumos energijos sąnaudas ir būsto išlaikymo kaštus.

Europos Sąjunga (ES) rūpinasi planetos gerove ir įgyvendina mažataršio judumo strategiją bei alternatyviųjų degalų infrastruktūros plėtrą. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos savivaldybės iki 2023 m. miestuose turi nustatyti mažos taršos zonas, kuriose leidžiamas tik netaršių transporto priemonių eismas. Skatinant naudoti draugiškas aplinkai transporto priemones, kyla iššūkių ne tik dėl žaliojo viešojo transporto plėtojimo, elektromobilių įkrovimo prieigos, alternatyvių degalų panaudojimo galimybių miestuose, bet ir mažos taršos zonų nustatymo, administravimo ir technologinių aspektų.

Draugiškas aplinkai gyvenimo būdas, noras gyventi moderniai, bet be žalos aplinkai, vis labiau įsigali ir Lietuvoje. Gatvėse daugėja švarią energiją naudojančių elektromobilių, elektrinių ir tradicinių  dviračių, paspirtukų ir kitų aplinkai draugiškų transporto priemonių. O jeigu mieste būtų plėtojama ne tik elektromobilių įkrovimo infrastruktūra, bet ir elektrinių dviračių, paspirtukų? Ar net įdiegiami bevielio krovimo moduliai keliuose, takuose, vienoje iš eismo juostų? Transporto priemonės baterija krautųsi tiesiog važiuojant šia juosta!

Vilniaus miesto gatvėse yra tūkstančiai parkavimo vietų, tačiau laisvos parkavimo vietos paieška neretai užtrunka, dėl ko didėja ir išmetamo CO2 kiekis. Norint sumažinti šiuos nepageidaujamus veiksnius, reiktų žinoti, kiek laisvų parkavimo vietų yra tam tikroje vietoje konkrečiu metu, pvz., Žvėryno mikrorajone darbo dieną 17 val.